Metamodernizmo era: už geopolitikos ribų
Gegužės mėn. tekste kalbėjau metamodernizmo principus ir jų taikymą politinėje analizėje, šįkart lįsiu giliau – į tai, kaip keičiasi pats mūsų santykis su tikrove. Senieji instrumentai nebepakankami, o naujieji dar tik formuojasi. Galimai stovime ant civilizacinio lūžio, kuris peržengia įprastus politinius žemėlapius.
Mums reikia naujo požiūrio sistemai, gebančiai adaptuotis kintančioje tikrovėje – ne dar vienos statinės ideologijos. Metamodernizmas siūlo būdą, kaip išvengti visiško reliatyvizmo ir nelikti dogmatiškais. Tai gali būti nebe teorija, o praktine navigacine sistema.
Pasaulio policentriškumas: kas toliau?
Po pirmosios metamodernizmo bangos, kuri atneša daugiapolį pasaulį, kyla kitas klausimas – kuo pripildyti tą naują struktūrą? JAV hegemonijos saulėlydis ir BRICS valstybių iškilimas atveria ne tik galios vakuumą, bet ir vertybinę tuštumą.
Rusijos afganizacija Ukrainoje ir politinis nestabilumas Kinijoje rodo, kad alternatyvos liberaliai tvarkai dažnai yra disfunkcinės. Tačiau tai nereiškia, kad Vakarų modelis automatiškai laimi – jis irgi išgyvena gilią transformaciją.
Krizės yra transformacijos: kita metamodernizmo banga
Dabartinės krizės – nuo klimato kaitos iki demokratijos silpnėjimo – nėra tik problemos. Jos yra simptomas kur kas gilesnio virsmo. Tai, ką vadiname „krize", iš tiesų yra naujos civilizacinės paradigmos gimimo skausmas.
Metamodernizmo politika reikalauja pereiti nuo krizių valdymo prie transformacinių procesų projektavimo. Kaip tai atrodo praktikoje?
Technodvasingumas: kai technologijų ir vertybių sintezė tampa būtinybe, ne pasirinkimu. Atsisakome klaidingos priešpriešos tarp „šalto racionalumo" ir „šiltos dvasingumo". Tikras metamodernistinis veikėjas jungia abu.
Institucinė inovacija: atsisakome institucijų reformavimo ir pereiname prie naujų formatų kūrimo. Mūsų politinės struktūros atspindi industrializmo amžių – reikia kažko radikaliai naujo post-industrijai.
Civilizacinė diplomatija: tarptautinių santykių pagrindas tampa ne tik interesai, bet ir civilizaciniai naratyvai. Kiekviena šalis turi savo raidos istoriją ir ateities viziją, o diplomatija tampa šių naratyvų derinimo menu.
Dirbtinio intelekto (AI) ontologija: kada mes tampame kitu?
AI iššūkis – ne darbo vietos ar reguliavimas, bet gilesnis klausimas: kaip AI keičia pačią žmogiškumo sampratą? Kai kalbame apie AI, mes iš tiesų kalbame apie save.
Mūsų mintys, kalba, net emocijos palaipsniui įgauna kitą formą – AI tampa ne tik išorine sistema, bet vidiniu epistemologiniu lauku. Kai negalime atskirti, kurios mūsų mintys yra "tikros", o kurios – algoritmiškai sukonstruotos, mes peržengiame ontologinę ribą.
Ideologinių schemų pabaiga: kas po kairės ir dešinės?
Kairė ir dešinė nebeveikia kaip adekvatūs aprašymo modeliai. Metamodernistinė pozicija siūlo ne sintezę ar centrizmą, bet naują politinės orientacijos tipus. Vietoj ideologinio spektro – daugiasluoksnė matrica, kurioje pozicijos vertinamos pagal:
santykį su kompleksiškumu (nuo supaprastinimo iki integracijos);
vystymosi lygius (nuo priešmodernus iki metamodernus);
vertybinius prioritetus (nuo saugumo iki saviraiškos).
Tai reiškia, kad ateities politinis žemėlapis bus ne linijinis, o holografinis.
Ateities horizontai: nuo sistemos kritikos prie naujų pasaulių kūrimo
Sveiko proto metamodernizmas kviečia mums pereiti nuo negatyvios kritikos (kas negerai) prie pozityvaus projektavimo (kaip galėtų būti geriau). Tai nereiškia naivaus optimizmo – tai reiškia galimybių psichopolitiką, kuri:
pripažįsta sisteminę krizę, bet netampa jos įkaitu;
mato kompleksiškumą, bet nenuskęsta jame;
kuria naujus naratyvus, kurie nėra nei utopiniai, nei apokaliptiniai.
Metamodernistinė politika kaip aktyvus realizmas
Metamodernistinė politika siūlo naują laikyseną – aktyvų realizmą. Tai nėra nei naivus idealizmas, nei ciniškas realizmas. Tai gebėjimas matyti tikrovę tokią, kokia ji yra – sudėtingą, probleminę, dažnai tragišką – ir vis tiek veikti taip, tarsi pokyčiai būtų įmanomi.
Šiuo požiūriu, metamodernizmas yra ne tik analizės įrankis, bet ir politinės vaizduotės atgaivinimas. Mes gyvename pasaulyje, kur didieji naratyvai žlugo, bet tai nereiškia, kad turime atsisakyti naratyvų kūrimo. Tiesiog dabar turime kurti juos sąmoningai, refleksyviai, pripažindami jų ribotumą ir kartu jų būtinybę.
Jei pirmas metamodernizmo etapas buvo išvystyti naują jautrumą tikrovei, antras etapas – kurti naujas tvarias struktūras, kurios gali išgyventi nuolatinio netikrumo sąlygomis. Ir tai nėra vien intelektualinis projektas – tai egzistencinis civilizacijos išlikimo klausimas.