Metamodernizmo era: kodėl sena geopolitika žlunga, o nauja dar neprasidėjo
Pasaulis dega – metaforiškai ir tiesiogine prasme. Klimatas nestabilus, institucijos trapios, informacija beprasmė, o tikrovės – kelios. Senasis pasaulio aiškinimo aparatas, pagrįstas šaltojo karo dvejetainėmis schemomis ir postmodernistiniu cinizmu, visiškai nebetinka. Bet tai nereiškia, kad turime likti be atsakymo.
Metamodernizmas – tai ne dar viena ideologija. Tai civilizacinė laikysena, kuri leidžia mums vienu metu tikėti ir abejȯti, veikti ir reflektuoti, kurti sistemas ir laužyti jas. Tai mąstymo režimas, kylantis po modernizmo ir postmodernizmo sandūros griūties, kai nuoširdumas tampa radikaliu aktu, o kompleksinis mąstymas – būtinybe išlikimui.
Daugialypis pasaulis: pasaulio tvarka po tvarkos
Šaltojo karo gramatika buvo paprasta: jie ir mes. Vėliau atėjo „vienpolis pasaulis“ su amerikietiška demokratijos ir rinkos religija. Bet ši iliuzija jau subyrėjusi – JAV hegemonija yra tarsi pavėluotas imperatorius, o Kinija ir Rusija siūlo ne alternatyvą, o disfunkcinį kontrmodelį.
Metamodernizmas siūlo trečią kelią: matyti galią ne kaip nulinės sumos žaidimą, o kaip evoliucinę koordinaciją tarp skirtingų sąmonės formų. Globalūs Pietūs – nuo Brazilijos iki Indijos – ne tik reikalauja vietos prie stalo, bet ir perbraižo pačią žaidimo lentą. Jie nebėra „besivystantys“, jie yra naujų pasaulio kodų autoriai.
Trumpo ir Putino metamodernizmas? Taip, bet iškreiptas
Donaldas Trumpas ir Vladimiras Putinas – ne postmodernūs klounai, o metamodernūs oportunistai. Jie naudoja emocinį nuoširdumą be vertybių, alternatyvius faktus be ironijos ir archajišką simboliką su šiuolaikinėmis technologijomis. Tai nėra grįžimas prie tradicinės politikos – tai naujos rūšies psichopolitika, kuri išnaudoja osciliacijos principą be refleksijos.
Šiuo požiūriu jų veiksmai nėra nelogiški. Jie tiesiog veikia pasaulyje, kur tiesa yra funkcija, o ne principas. Ir būtent todėl jiems reikia ne klasikinių debatų, bet naujos politinės epistemologijos.
Ukraina, Izraelis ir TikTok: karas kaip metarealybė
Kovos vyksta ne tik tranšėjose – jos vyksta naratyviniuose serveriuose, algoritminėse architektūrose ir kolektyvinėje vaizduotėje. Rusija ir prieš karą kliedėjo apie imperijos didybę ir „nacius“ Ukrainoje. Vieni 2023 m. spalio 7-osios žudynes suplanavo kaip kraupią pasaulinės melagienų kampanijos apie Palestinos didybę pradžią. Kitiems – tai tapo skaudžiu genocido priminimu ir gynybos nuo terorizmo akceleratoriumi. Dabar kaunasi ne tik dvi kultūros, bet ir dvi informacijos apdorojimo sistemos – skamba paprastai, bet gali nulemti pasaulio vystymąsi.
Tai vadinama metarealybe – pasauliu, kur fiziniai įvykiai egzistuoja kartu su emociniais naratyvais, kurie transformuoja jų moralinę geometriją. Metamodernizmas nesiūlo neutralumo. Jis siūlo atsakingą šališkumą, paremtą nuolatine epistemologine savirefleksija. Tai reiškia: niekada nesitenkinti viena versija.
Klimato krizė kaip dvasinis testas
Pamirškime diskusiją tarp technologinio optimizmo ir žaliųjų pesimizmo. Abi pusės yra kažkiek neadekvačios. Klimato krizė nėra tik inžinerinis iššūkis – tai civilizacinė trauma, kuri verčia mus permąstyti, kas yra vertinga.
Klimato judėjimas atstovauja naują pilietinio įsitraukimo formą – racionalią, emociškai stiprią, estetiškai įtikinamą, tačiau ne fanatišką. Jis sujungia mokslinį supratimą su prasmingais veiksmais. Šis požiūris neverčia rinktis tarp mokslo ir prasmės – jis suvienija abu. Šie nauji aplinkosaugos lyderiai ne šaukia, o kviečia – ir tai yra naujo tipo lyderystė.
Dirbtinis intelektas: tikroji politika dar neprasidėjo
AI nėra tik technologija. Tai yra ontologinis lūžis. Klausimas ne „kas bus, kai AI perims darbą“, bet „kas bus, kai mes nesuprasime, kas dar yra žmogus“. Dauguma dabartinių diskusijų yra užstrigusios tarp Elono Musko fobijų ir Silicio slėnio techno-utopijų.
Metamodernistinė pozicija reikalauja daugiau: suvokti, kad technologijos formuoja mūsų pačius mąstymo būdus. Tai vadinama informacine ontogeneze – kai įrankiai ne tik atspindi tikrovę, bet ją kuria. Politika turi būti pasirengusi kurti naujas institucinės etikos formas, kurios neatsilieka nuo egzistencinio tempo.
Naujasis ideologinis žemėlapis: pamiršk kairę ir dešinę
Kairė ir dešinė nebeveikia. Progresyvistai kalba apie teisingumą be naratyvo. Konservatoriai gina naratyvą be teisingumo. Abi pusės dažnai prarado gebėjimą kurti tikrą kolektyvinę vaizduotę.
Metamodernizmas nesiūlo „centrizmo“ – jis siūlo kontekstualų universalumą. Tokias vertybes kaip orumas, rūpestis, atsparumas galima pritaikyti skirtinguose kultūriniuose kontekstuose – bet jos netampa reliatyvios. Tai politinės architektūros, kurioje sąžiningumas tampa galia, o ne silpnumu, pamatai.
Finalas: metamodernizmo politika kaip sąmoningumo infrastruktūra
Jei tikime, kad pasaulis išgyvena ne tik sisteminę, bet ir psichologinę krizę, tada politika negali likti tik apie įstatymus ir biudžetus. Ji turi tapti sąmoningumo kūrimo infrastruktūra.
Tai reiškia:
- vidinės raidos politiką (Freinacht);
- emocinės epistemologijos sistemą (Görtz);
- dvasinį realizmą (Žižekas, Gebseris, Ravetzas);
- daugialypės tikrovės valdymo modelį (Harari be fatalizmo).
Metamodernizmo politika – tai ne utopija, bet šiuolaikinis veiksmo realizmas. Ji leidžia mums veikti pasaulyje, kuriame ne tik atsakymai nežinomi, bet net ir klausimai dar netikslūs. Bet jei yra viltis, ji slypi ne tiesoje, o mūsų gebėjime judėti link jos kartu.